Kam reikalingos “rašytinės” raidės?

Dienos klausimas – vis tik, kodėl pirmoje klasėje vaikai mokomi tokio beverčio įgūdžio kaip dailyraštis? Šią tingią sekmadienio popietę praleidau klaidžiodamas internetų gūdybėse, kol užkliuvau už šio “Ar žinote, kad…” video klipuko. Vienas iš faktų jame – geidžiamiausios darbo vietos prieš dešimtmetį tiesiog dar nebuvo išrastos. Tokiu greičiu judančiame pasaulyje, kai tai, ką išmoksti universitete pirmais metais, jau būna pasenę kai baigi, privalomai mokyti dalykų, kurie yra atgyvenę, reiškia elementarų resursų švaistymą ir praktiškai sukelia ekonominį atsilikimą ateityje.

Pirmas argumentas, kurį gavau uždavęs šį klausimą, buvo tai, kad ranka rašyti, atseit, yra greičiau. Kodėl tuomet teismo stenografuotojai – žmonės, kurių darbas yra rašyti pačiu greičiausiu įmanomu būdu, naudoja (tegul ir specializuotą) aparatūrą? Turint omeny, kaip veikia žmogaus smegenys, kai jis atlieka darbą, kuris jam įaugęs į kraują, aparatūra teikia garantuotą privalumą.

Patogumo požiūriu, tam tikrose situacijose aš pats vis dar teikiu pirmenybę popieriui. Jeigu mokykloje būčiau mokytas kitaip – tokio įpročio neturėčiau. Ir nuo to visai nenukentėčiau – esu įsitikinęs, kad būčiau tik dar efektyvesnis. Turint omeny Twitter paplitimą ir kiek žmonių savo užrašus konferencijose atlieka tiesiai į kompiuterį ir į internetą, akivaizdu, kad patogumas tėra tik įprotis.

Nepaisant to, kad galbūt nukenčia rašymo greitis, aš naudoju spausdintines raides savo užrašuose. Ir nuo to taipogi nieko neprarandu – netgi laimiu, nes mano užrašus kiti žmonės gali įskaityti lengviau. Tiesą pasakius, turbūt rašytinėmis raidėm ir nebemokėčiau rašyt – reiškias lieka galvoj daugiau vietos dalykams, kurie yra naudingesni.

Be abejo, šiame reikale yra ir emocinis aspektas – ranka rašyti laiškai, atseit, yra kažkokiu būdu “žmogiškesni”. Aš nestudijavau psichologijos – nežinau ar tikrai pagrįstas yra šis argumentas, tačiau aš manau, kad mano būsimi vaikai pradės su manim bendrauti “mašininiu būdu” anksčiau, negu pradės eiti į mokyklą – SMS, Skype ir pan. Lygiai taip pat bus ir su jų bendraamžiais. Emocinis aspektas išliks tik siekiant parodyti, kad tai yra mano “rankų darbas” – lygiai kaip ir ranka pieštas, o ne pirktas, gimtadienio atvirukas. Tačiau juk piešti atvirukų žmonės privalomai mokykloje nemokomi. Na, bent jau ne visus metus ir ne kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir su bet kuriais kitais rankdarbiais.

Nesupraskit manęs neteisingai. Aš neteigiu, kad rašyti ranka yra apskritai nereikalingas įgūdis – sugebėti perduoti informaciją primityviais įrankiais yra labai svarbu. Maždaug taip, kaip svarbu mokėti sukurti laužą ir sužvejoti žuvį – elementarus išlikimas. Ir turint omeny, kad visiškai popieriaus atsikratyti artimu metu tikrai nepavyks, treniruotis greitai užpildyti formas derėtų, tačiau mes juk kalbame apie ateinančią kartą – tą, kuri turės gyventi gerokai po to, kai baigsis mūsų pačių galiojimo laikas.

Šiuo metu, nėra nei vieno žmogaus, kuris turi nusipirkęs iPad. Tačiau prieš šimtą metų nebuvo nei vieno žmogaus, kuris turėjo nusipirkęs radiją. Po šimto metų, būsim visi prijungti prie matricos, ir nei rašymas, nei spausdinimas, nei išvis diktavimas nebebus aktualūs. Tačiau šiuo pereinamuoju laikotarpiu, septynmetis, kuris sugeba kompiuteriu atlikti namų darbus yra ateities žmogus, kuris savo laiku galės konkuruoti su milijonais kitų dėl darbo ir mokės jūsų pensijas.

11 Responses to “Kam reikalingos “rašytinės” raidės?”

Komentarų RSS

Kam man to reikia, jei dabar iš to neturiu pelno?! :D
Rašymas ranka – mąstyklę lavina :D Rimtai, kaip ir grojimas muzikos instrumentu. Tikslūs pirštų judesiai – lavina ne tik motoriką, bet ir patį mąstymą.
Bet, kadangi tai pasenę, tai naujiems to nereikia. Sutinku, ir pritariu. Beje, yra daugiau pasenusių dalykų – literatūra – ką, geresnį darbą rasi, jei skaitei Žemaitę?! Tik nejuokinkit!
Istorija – koks skirtumas, kada ir koks kažkas laimėjo ar pralaimėjo kažkokį užmirštą mūšį?! Dabar niekas nebekariauja kardais!
Jei nori tapti ekspertu – turi visą savo dėmesį skirti savo sričiai. O visa kita – … jei reikės, gūglyje rasi.
Aš visada visiems pritariu, kad mokytis reikia tik to, ko norisi. Tai yra, nesimokyti to, ko nesinori.
O jau rašymą ranka – uždrausti reikia.

Et nu :) scania, neturėjau to omeny, kaip parašei. Į ekstremumus nereikia lysti. Viskas ką norėjau pasakyti, kad yra geresnių būdų pasiekti tą patį rezultatą.

Ir nesakau, kad mokytis reikia tik tai ko reikia. Mokytis reikia daug dalykų. Žemaitę gal nebūtinai reikia skaityti, man asmeniškai yra kitų, labiau patinkančių autorių. Bet ją galima skaityti elektroniniu formatu – nebūtinai nuo popieriaus. Ir fizika irgi visiems turi būti privaloma, nepaisant to, kad dauguma turbūt niekada ir neskaičiuoja kas būna traukiniuose judančiuose šviesos greičiu. Ir su visais kitais mokslais.

Dar kartelį – neteigiu čia, kad mokytis reikia tiktai ko reikia.

Teigiu, kad mokėjimas raiškia, taisyklinga kalba perduoti mintis yra labai svarbu. O kas dėl judesių tikslumo… Bene, pirštų judinimas ant klaviatūros nėra tikslumo ir motorikos lavinimas?

Grojimo muzikos instrumentu vaikai mokykloje nemokomi kiekvieną dieną. Nemačiau, be abejo, mokymo planų. Bet faktas, kad rašyti ranka jie mokomi tikrai daugiau negu groti muzikos instrumentu. O rašyti kompiuteriu nemokomi išvis.

Šiandien iš veiksmų, kuriuos normalus žmogus atlieka negalvodamas, nes kartoja juos pastoviai, tai elementariausi būtų naudojimasis šakute, šaukštu ir tušinuku. Mano nuomone, jau laikas po truputį tušinuką mesti lauk, ir priimti į klubą klaviatūrą. Laikmetis toks. Lygiai kaip ietis, lankus ir strėles pakeitė… well, pinigai :) taip ir rašymo priemonės anksčiau ar vėliau išnyks ir liks tik hobiu.

Kaligrafinis rašymas – tai ne mygtukų spaudymas. Būtina vidinė drausmė,susikaupimas ir dar pulkas dalykų, kurių nepaaiškinsiu su pavyzdžiais, ne specialistas aš.
Klaviatūra, na, nebent išėmus mygtuką „delete“… :D
Žmogaus mąstymas tiesiogiai susijęs su jo judesiais. Kultūristai mąsto kitaip, nei karatistai – ne todėl, kad vaikšto į skirtingus klubus ;) Kai kūną išmoksta plačių judesių (po tampymo pratimų) – tai ir mintys ateina platesnės, o geležų kilnojimas prideda tiesiaeigiškumo sprendimuose (jėgos sprendimai).
Rašymas ranka – turi didelę vertę. Kruopštūs judesiai, susiję su abstrakčiais dalykais – mintimis, kas gali pakeisti?!
Gaila, kad naujosios kartos praranda rašymą ranka.
Na, sugalvos ką nors nauja. Pvz – kaip psichologus vietoje draugų :D

Jogos praktikavimas irgi ne kvadrato žaidimas kieme. Ir sveikame kūne sveika siela. Bet juk ne kiekvienas ir ne tokį kiekį laiko tuo užsiima? Ir tai nėra būtina, kad išgyventi šioje visuomenėje ar užtikrinti tos pačios visuomenės egzistavimą.

Nesakau ir kad lavinimo programas reikia keisti radikaliai, šiandien. Tačiau anksčiau ar vėliau tai neišvengiamai įvyks – rašymas ranka, kaip pats sakai, nyksta ir yra prarandamas. Ir ateityje jis vienu ar kitu atveju vistiek liks tik meno rūšimi. Ar su tuo reikia kovoti? Nemanau. Galima tiesiog palaipsniui pradėti tam ruoštis. Jeigu sakykim dabar mokykloje yra 20 valandų rašymo per savaitę, tai tegul geriau būna 19 rašymo ir 1 klaviatūros. O po 5 metų – 15 rašymo ir 5 klaviatūros. Ateitis yra šiandien.

Disciplinos ugdymą rašymo pratimais užskaitau – neįvertinau šito. Bet gal disciplinos ugdymui yra ir geresnių būdų?.. O jeigu nežinome jų – gal reikia jų išrasti?

Užskaitau ir “psichologus vietoje draugų” :) Tačiau, jeigu ne per daug įžūlu ir nereikia priimti asmeniškai (man įdomu, noriu suprasti), klausimas – nepaisant to, kad sutinku su tokiu pasakymu, bet įvertinant tokio pasakymo egzistavimą šioje temoje ir šitame kontekste… ar tai nėra tiesiog požiūrio į šiuolaikinę visuomenę (ir jos ateitį) vidinio, negatyvaus ir pesimistinio vertinimo išraiška?

Čia jau bus ne į temą ;)
Betgi jaunųjų darymas „kitaip“ – tėra tik iš nesuvokimo, ką prarandam :D Jaunystėje buvau radikalus maksimalistas; charakteris liko, bet protas jau kitaip vertina.
Iš vienos pusės – gaila, kad švaistoma civilizacija, atsisakant „pasenusių“ dalykų. Praeityje ne vien stagnacija, yra ir gėrio, sukaupto praėjusių kartų; bet jaunimas privalo visą blogį nubraukti kartu su visu gėriu, kad vėl pradėtų nuo nulio :D Na nieko, sekančios kartos tą patį darys :D
Iš kitos pusės – man gerai. Ilgiau darbo turėsiu. O tai jaunimas viską moką greitai ir gerai daryti, paskui mes sutaisom, kas dar taisoma… :D
Aš nemanau, kad „mes, seniai“ geresni už „jus, jaunimą“ – tai netiesa; tik man pikta, kad darot mūsų klaidas, kai turėjote pasimokyti iš mūsų klydimų… :)

Dėkui už diskusiją :)

O su tuo ne į temą, tai čia kaip tik greičiau atgal prie originalios mano minties – t.y. dalykai vienoj pusėj iš mokslinės fantastikos srities, o kitoj iš visuomenės dinamikos. Mano tiesioginis kasdienis darbas yra daryti, kad įrengimais ir visokiais internetais būtų lengviau naudotis – ir kartais ateina dienos, kai atrodo, kad gaminu tai, kas galų gale prives prie tokio gyvenimo, kuris yra pavaizduotas WALL-E. O tada jau ateina nujautimas, kad tai ką aš pats savo rankom griaunu (tradicijos, “tikrumas”), tai tie kas jaunesni už mane (yra ir tokių) vistiek griaus dar labiau. O iš kitos pusės, tai kas čia tokio? Evoliucija. Stipriausių išlikimas.

Iš pozityvios pusės – jaunesni mokės geriau dirbti – reiškias galės mano pensiją lengviau mokėti :)

O finale viskas vistiek susiveda į tai, kad informacijos overloadas yra nežmoniškas, ir tiek kiek jos sukasi aplinkui elementariai negali tilpti į galvą. O tada ir ieškai – ką išmesti?

Paminėjai būtent TĄ klaidą. Nė velnio jokie išradimai, aparatai, technologijos ar atradimai netobulina žmonijos. Net atvirkščiai… Žmogus vis labiau aptingsta, vis daugiau nori ir vis mažiau daro :)
A, koks skirtumas – pats pamatysi, kad to, ko nepasiėmėm iš tėvų, patys jau nebepasidarysim.
Informacijos overloado nėra. Yra bereikalingo triukšmo overloadas. Netiki? Prisimink pernai metų svarbiausias žinias – ką jos pakeitė? Viskas po senovei, o jei ir keitėsi kas – tik asmeniniam gyvenime :D

Dabar jau skaičiau :) Labai nebloga santrauka (išskyrus pirmą eilutę – didžiųjų/mažųjų raidžių kombinaciją, su dabartiniu žmogaus smegenų lygiu, suprasti yra lengviau, negu vien didžiąsias raides), bet atsakymas į esminį klausimą nėra pateiktas (ir vargiai ar yra lengvai surandamas) – t.y. ar tie dėl rašymo egzistuojantys informacijos kanalai smegenyse yra tikrai reikalingi, ir ar nėra įmanoma jų pakeisti kažkokiais kitais įpročiais.

Žmogaus kūne yra daug rudimentinių organų. Be abejo, smegenys yra geras daiktas, ir nejaukiai skamba mintis, kad dalis jų atrofuojasi, tačiau jeigu tikėti Darvinu – laikui bėgant nereikalingus organus pakeičia reikalingesni. Kas gali paneigti, kad po šimtų, tūkstančių, milijonų metų, tie žmonės, kurie turi smegenyse vietos rašymo įgūdžiams, bet turi mažiau vietos, sakykim, skaičiavimo ir logikos įgūdžiams nebus gerokai silpnesni?

Gal ir gerai sakai, dėl to tingumo, kad dėl technologijos pagalbos, nustojame siekti kažko daugiau. Bet čia jau individualaus žmogaus reikalas – kiekvienas technologijos pasiekimas atveria naujas teritorijas. Kiekvienas gyvenimo kokybės patobulimas taupo laiką – jeigu aš neskalbiu rūbų rankomis, aš galiu perskaityti knygą. Jeigu aš turiu galimybę skraidyti lėktuvu – aš pamatau daugiau pasaulio. Jeigu aš turiu kompiuterį – man nereikia eiti iki bibliotekos. Ką kiekvienas daro su tuo sutaupytu laiku ir patogumu – ar išnaudoja alaus gėrimui ir bukėjimui prie TV, ar vistik daro kažkokius kitus, naujus dalykus – čia jau kitas klausimas ir joks rašymas ranka to neišspręs.

O su overloadu, tai vieno žmogaus “triukšmas” yra kito žmogaus auksas. Tačiau jei kalbėti apie pernai metų žinias – galiu ramia širdim pasakyti, kad tai, ką skaičiau aš, būtent apie naujus dalykus – tuos, kurių iki tol nebuvo – naujienas, jau šiandien naudoju darbe. Be abejo, tas progresas ateina tik iš nedidelės to žinių srauto dalies, bet kaip jau sakiau – iš kur žinoti ką išmesti? Ir kas svarbiausia – kodėl išmesti tai, o ne kažką kita?

Žmogaus smegenų veikimas yra atmintis ir šablonų derinimas. Skaitant, žmogus atpažįsta žodžius kaip figūras – paraidžiui labai retai juk tenka tai daryti. Rašant klaviatūra, pirštai pusiau automatiškai moka tas kombinacijas kaip grupes. Rašant ranka – analogiška situacija, tik kiek sudėtingesnė ir reikalaujanti daugiau fizinių pastangų. Aš vistiek pasilieku prie minties, kad gebėjimas atpažinti ir naudoti kitus šablonus (kad ir pvz. žmonių elgesio modelius ar visuomenės vystymosi dėsningumus) yra vertingesnis, negu pats rašymas ranka, išskyrus specializuotus atvejus (pvz. antropologai ir rašto istorijos tyrinėtojai).

Šitas pasikeitimas neateis greitai ir akimirksniu – be abejo, savo vaikus mokysiu rašyti ranka. Nes mokykloje juos visais būdais bet kokiu atveju stengs sudėlioti į “dėžutes”, kad “išugdyti” – ir bus be abejo mokytojų, kuriems kompiuteriu spausdintas rašinys, ar ant iPad ekrano išspręstas geometrijos uždavinys bus netinkamas. Bet mano vaikų vaikams, gal to ir nebereikės :)